Zinaidos Vogėlienės kūryba pasižymi plačiu išraiškos diapazonu ir kūrybos daugiasluoksniškumu. Gerai visiems pažįstama tradicinių gobelenų kūrėja ne tik tapo aliejumi, guašu, akvarele, bet ir sėkmingai kuria instaliacijas, akcijas, įvairios pakraipos eksperimentinius darbus, sunkiai įspraudžiamus į rūšinius vienos dailės srities rėmus. Atrodo, kad dailininkė dirba labai lengvai, be jokių ypatingų pastangų. Tarsi kūriniai rastųsi spontaniškai, vienu atsikvėpimu, be sunkių apmąstymų ir ieškojimų.

 

Daugiau nei trijų dešimtmečių kūrybiniai ieškojimai sutapo su asmenybės dvasiniu brendimu, diktavusiu tolydžio augantį norą taupiomis išraiškos priemonėmis – sąlygiškų spalvų dėmėmis, dinamiškais potėpiais reikšti dvasines būties metaforas, kurti prasmines užuominas, atspindėti nuotaiką – perteikti įtampą, nerimą, sielos lengvumą. Prireikė ne vienerių metų, kol Z. Vogėlienė suvokė savo tikrąjį pašaukimą siekti minimalistinės elegancijos, daryti poveikį žiūrovams užuominomis, tylia, bet įtaigia asociacijų kalba.

Jeigu būtų Zinaidos valia, ji nė kiek nesigailėdama, lengva ranka nubrauktų savo ankstyvuosius keliolikos metų kūrybinius pasiekimus. Tai, ką autorė kuria pastaruosius du dešimtmečius, yra tikroji Vogėlienė. Taip mano ji pati. Pačią pradžią – gal iki kokių 1980-ųjų dailininkė vertina labai kritiškai – kaip pamokas stropios mokinukės, troškusios sistemingai, žingsnis po žingsnio įsisavinti pasirinktos specialybės teikiamas išraiškos galimybes.

 

1966 metais baigusiai Lietuvos valstybiniame dailės institute tekstilės specialybę, Zinai Kalpokovaitei-Vogėlienei energijos ir nuoseklaus užsibrėžto tikslo siekimo galėjo pavydėti ne vienas jaunas menininkas. Kasmet sukurdavo bent po tris–penkis svaresnius nemažo formato darbus: gobelenus, aplikacijas, mišriosios technikos kompozicijas. Iki 1980-ųjų (pačios autorės nubrėžtos kūrybinio lūžio ribos) stambesnių ir smulkesnių darbų susikaupė net 88. Nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių dailininkė bandė visomis galiomis įsitvirtinti meniniame gyvenime, buvo ypač gyvybinga, smalsi.

 

Gal kam, pripratusiam prie pilkšvų lietuviškos paletės pustonių, galėjo pasirodyti pernelyg atviri ir plakatiškai aiškūs ankstyvieji Z. Vogėlienės gobelenai. O kai kurių – tokios ryškios spalvos, dar ir atvirai ideologizuoti pavadinimai… Tačiau darbai traukė akį drąsia, monumentalia vaizdo sąranga, tvirta architektonika, ekspresyvumu ir ypač techninėmis naujovėmis: rišimu iš storų lininių virvučių, siuvinėjimu metalo plokštelėmis, suktų siūlų virvelėmis, marginimu batikos būdu ir netgi vėlimu rankomis, kuris buvo pritaikytas septintojo dešimtmečio aplikacijose. Jaunatviškas ekspresyvumas ir baimė suklysti taip skyrėsi nuo tradicinės septintojo–aštuntojo dešimtmečio intravertiškos ir vienodai poetiškos lietuvių tekstilės, kad buvo aišku – į šią sritį atėjo savita ir ryški menininkė. Dailininkė pirmoji tarp Lietuvos tekstilininkų išbandė jėgas ir smulkiosios tekstilės žanre, sukurdama seriją nedidelio formato gobelenų pagal savo ir mažamečio sūnaus Aliaus piešinius. Iki pirmosios Lietuvos tekstilės miniatiūrų parodos, surengtos Vilniuje 1983 metais, Z. Vogėlienė buvo sukaupusi nemenką šios kūrybinės veiklos patirtį.

 

Etapiniu įvykiu, pakeitusiu požiūrį į kūrybą, Z. Vogėlienė laiko susitikimą su architektu Algimantu Alekna, skatinusiu atsikratyti trafaretiško požiūrio į meninę veiklą ir susitelkti ties individualių bruožų plėtojimu. Architektas, sužadinęs giliai slypinčias kūrybines galias, skatino jas prasiveržti savitu, žymiai subtilesniu ir giliai estetizuotu pavidalu. Bendradarbiaujant su A. Alekna sukurtas erdvinis gobelenas „Vilnius“ (1980) Svečių namams Vilniuje, nepaisant jo novatoriškumo, tarsi ypatingo perversmo dailininkės biografijoje nežadėjo. Austais spinduliais-plokštumomis įterptas į architektūrinę erdvę kūrinys formos konstruktyvumu ir spalvų kontrastais dar siejosi su ankstyvąja Zinos kūryba. Tačiau miesto fragmentų užuominose, įkomponuotose plokštumose, jautėsi posūkis į sąlygiškesnį ir nuosaikesnį plastinį vaizdą.

Kiek vėliau vienas po kito išausti gobelenai „žuvėdros“ (1980), „Baltas miestas“ (1981) ir ypač keturių gobelenų ciklas „Rytas“, „Diena“, „Vakaras“ ir „Naktis“ Vilniaus santuokų rūmams, pareikalavęs net ketverių metų triūso (1981–1984), parodė, kad dailininkė atsisakė temą iliustruojančių siužetinių elementų ir pasikliovė taupia plastine išraiška – spalvos (ne atviros, o pustonio), abstrakčios linijos, nežymiai išlenktos reljefinės formos poveikiu. Toks kelias pasiteisino – kūrinys nepaseno iki šiol. Skirtingą paros laiką įprasminusios reljefinės kompozicijos, sukurtos bendradarbiaujant su architektu Gediminu Baravyku, – iki šiol nepralenktas architektūros ir tekstilės kūrinio sąveikos pavyzdys Lietuvoje. į šiuolaikišką architektūrą įsiveržta labai subtiliai, papildant ją keturiais skulptūriškais stačiakampiais, kurių ritminė struktūra antrino pačios architektūros formoms ir pabrėžė ritualo rimtį.

 

šie ir kiti devintojo dešimtmečio Zinos gobelenai alsuoja susikaupimu, meditacine nuotaika, įsiklausymu į savo jauseną. Ryškus atotrūkis nuo ankstyvųjų kūrinių stilistikos. Praeityje liko pomėgis reikšti mintį konkrečiu, kad ir konstruktyviai stilizuotu vaizdu. Akivaizdžiai atsiribota nuo visuomeniško patoso, atsigręžta į vidinį „aš“, bandoma atskleisti jausmų niuansus. Atrodė, kad būtent dabar dailininkė užčiuopė savyje poetinę gyslelę ir jai pasidarė svarbūs subtiliausi sielos virpesiai, sunkiai įprasminamos gamtos būsenos, „netapybiškų“ spalvų – baltos, juodos – emocinės savybės. Per keletą metų išausti gobelenai „Nerimas“, „Nakties šviesoje“ (abu 1987) ir „Lemtis“ (1988), kurių pavadinimai byloja apie vidinių išgyvenimų įtampą, iliustruoja naujojo – „asmeniškojo“ Z. Vogėlienės kūrybos periodo principus pasikliauti spalvos, linijos, jų iškalbingų derinių, taip pat audinio faktūros teikiama įtaiga.

 

Gilinimąsi į vidinius pojūčius ir jų atspindėjimą kūryboje lydėjo pradėtos rašyti eilės ir noras tapyti, improvizuoti. Eilės sunkiai įspraudžiamos į teminius rėmus, skaidrios, dvelkiančios paslaptimi ir lengvu liūdesiu. Tarsi būtų balansuojama tarp sapno ir tikrovės, vaizduotės žaismo ir realistiškų reginių. Užuominomis prasiveržia tai, kas rūpi dailininkei – jos jausmai, naujai pamatytos gamtos būsenos, gamtos ir asmeninio išgyvenimo atitikmenys.

 

Toks pat natūralus pasinėrimas į tapybą, kuriai pomėgį jautė nuo studijų laikų. Būsimoji tekstilininkė ne tik laiku atlikdavo kursines tapybos užduotis, bet ir perbėgdavo per kitų tekstilės kursų studijas ir nutapydavo visus ten aptiktus natiurmortus. Tapybą dėsčiusi Sofija Veiverytė negalėjo atsidžiaugti kūrybinga auklėtine. Po ilgesnės pertraukos tapyba Zinai buvo kaip atokvėpis po monotoniško audimo proceso, sielos išsilaisvinimas, kūrybinių impulsų sužadinimas. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos prasidėjo kūrybos etapas, kurį pati dailininkė apibūdino taip – „su kokia nuotaika eskizuoji, tapai, tokia ir tekstilė“.

 

Zinos tapyba impulsyvi, spontaniška, gimstanti iš tuo metu dailininkę apvaldžiusios nuotaikos. Abstrakčios formos derinamos intuityviai, dinamiški teptuko potėpiai guldomi paklūstant vidiniam jausmui ir akimirkos nuotaikai. Ryškias žalias dėmes nesibijoma kloti greta raudonų, paįvairinti nervingais baltais, juodais teptuko brūkštelėjimais. Gaivališką spalvų ir formų žaismą diktuoja išsiliejusio jausmo ir vidinių išgyvenimų samplaika.

 

Labiausiai patikusius tapybos darbus Z. Vogėlienė išaudžia. Tačiau nesistengia mechaniškai atkartoti tapybos specifikos – faktūros, dažų nutekėjimų, tik teptuko mostui būdingo potėpio kontūro. Zinos gobelenus galima vadinti improvizacija tapybos tema, nes tapybinė medžiaga transformuojama pagal audinio diktuojamą vaizdo kūrimo būdą. Tapybos darbų atkūrimas audinyje nėra naujovė tekstilėje. Dar XVIII a. Prancūzijoje tapyba buvo pripažinta vieninteliu sektinu pavyzdžiu gobelenuose, o XX a. meistrų išaustos kompozicijos pagal žymių dailininkų drobes sudarytų atskirą pakraipą šiuolaikiniame audimo mene. Kita situacija susiklosto tuomet (kaip ir Zinos atveju), kai tapo ir audžia tas pats asmuo, audimo metu konceptualizuojantis savo kūrinį, suteikiantis jam naują kokybę.

 

Apie tai, kad abstraktūs, tapybos pagrindu sukurti Zinos gobelenai labai turiningi, liudija reakcija žiūrovų, įžvelgiančių sąlygiškose formose „įvairius gyvenimo ir mirties pavidalus“, kurie „prisijaukina ir apraizgo nematomais sąsajų siūlais“ (Roma Survilienė), „mėnulio pjautuvo, besutirpstančios žvakės, tylių vandenų ir paslaptingų erdvių” pasaulį, „už kurio veriasi kitos erdvės“ (Aldona žemaitytė). O ir patys gobelenai radosi ne tuščioje dirvoje. Jų plastinę išraišką padiktavo Lietuvos peizažo motyvai, pamatyti skirtingu paros laiku, iš įvairių taškų, pasinėrus į pakilią arba, atvirkščiai, slegiančią būseną. Sukurti brandų kūrinį gali įkvėpti visai neįmantrus šaltinis, tarsi teigiama šiais darbais. Taip buvo išausti kompozicijų ciklai, kuriuose tie patys motyvai traktuoti vis kitaip. Zinaida ypač pamėgo diptiko formą, leidžiančią perteikti šviesųjį ir tamsųjį motyvo variantą (diptikai „Virš žemės“, 1998; „Dzūkija“, 2000). Savitų išraiškos niuansų kompozicijoms suteikia tolydžio smulkėjantis audimas ir subtilių žaliavų – šilko, viskozės gausesnis naudojimas.

 

Lygiai tokios pat iškalbingos Z. Vogėlienės instaliacijos. Jas komponuoti dailininkė pradėjo devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kai Lietuvoje netradicinės išraiškos kūriniai buvo naujovė, toleruotina nebent tokiose eksperimentinėse dailės srityse kaip smulkioji plastika ar nedidelio formato tekstilė. Prabudusi dailininkės individualybė ieškojo naujoviškų išraiškos būdų, ir greta ilgo bei kruopštaus darbo reikalaujančių gobelenų pradėti konstruoti kūriniai iš banaliausių medžiagų: adatų, magneto, veidrodžio šukių, stiklo, putplasčio, metalo vielelių. Atsirado trapių koliažų iš apdegusio ar visai sudeginto popieriaus, kartono, įvairių rūšių audinių skiaučių. Surinkta turtinga džiovintų augalų, žiedlapių kolekcija, stebinanti subtiliausių atspalvių gausybe. Dar anuomet dailininkė prasitarė, kad eksperimentai ir ieškojimai jai tapę svarbesni už patį kūrybos rezultatą.

 

Pradžioje Z. Vogėlienės eksperimentinė plastika kurta tik kasmetinėms Lietuvos mini tekstilės parodoms. Ilgainiui ji sudomino platesnę auditoriją ir pradėjo skintis kelią į pripažinimą užsienio ekspozicijose – tarptautinėje tekstilės miniatiūrų parodoje Szombathelyje (1986, 1988, Vengrija) ir… tarptautinėje juvelyrikos parodoje „Spalva“ Legnicoje (1988, Lenkija), kur kompozicijos iš adatų „Akupunktūra I–III“ buvo įvertintos antrąja vieta. Devintojo dešimtmečio pabaigos eksponavimo reikalavimai nulėmė ankstyvųjų Z. Vogėlienės instaliacijų ir smulkiosios plastikos konstruktyvinį aiškumą neatmetant improvizacinio prado, ieškant neribotų tų pačių elementų konstravimo galimybių. Ritmiškos paprasčiausių siuvimo adatų eilės skirtingai grupuojamos ant magneto plokštelės, šilku apvyniotas guminis siūlas rišamas vis sudėtingesniu mazgu.

 

Pasikeitus politinei situacijai ir atsivėrus naujoms dailės gyvenimo galimybėms, Z. Vogėlienė išėjo į viešumą su trapiais, „nemeniškais“ darbais – instaliacijomis iš nuodėgulių, voratinklių, sudžiūvusių musių, vorų, varlyčių, žuvelių, kavos tirščių. Surinktos į vieną vietą 1991 metų autorinėje parodoje šios kompozicijos bylojo apie subtilias (jokiu būdu ne sentimentalias) ir net rūsčias būties metaforas. Dailininkės instaliacijoms, kaip ir gobelenams, svetimas destrukcinis pradas, savitikslis šokiravimas atgrasiais ir sukrečiančiais pavidalais, formalus elementų gretinimas. žydėjimo ir vytimo, pradžios ir pabaigos, amžinybės ir laikinumo idėjos gali būti įžvelgtos sustabdytose gamtos akimirkose, sudžiūvusiuose arba specialiai sudaigintuose augaluose, trapiuose gamtos kūrinių siluetuose. žiūrovui paliekama galimybė savaip suvokti ir pratęsti mintį remiantis savo išgyvenimais. Instaliacijos atsirado neatsitiktinai. Greičiau iš pagarbos ir meilės gamtai, per kurią dailininkė reiškė savo santykį su tautine kultūra, būtimi, ją supančiu pasauliu. Viena iš kūrybinės programos nuostatų galima būtų laikyti Z. Vogėlienės žodžius: „Gamta – tobuliausias kūrėjas. Dailininkui svarbu pamatyti jos sukurtą grožį ir parodyti jį kitiems.“

 

Su sovietmečiu pasibaigęs gobelenų interjerams laikotarpis ne vieną lietuvių tekstilininką nugramzdino į tylą. Tiktai ne Zinaidą, kuri pasinėrė į įvairiapusę meninę veiklą ir ją apvainikavo autorinėmis parodomis. Jų nuo 1991-ųjų surengė net aštuonias, eksponavo gobelenus, instaliacijas, tapybą, organizavo akcijas. 2002 metų kovo 21–balandžio 7 dienomis Vilniaus rotušėje surengtą personalinę parodą dailininkė pavadino „Baltoji pusė“. Tapybines improvizacijas monochrominiais baltais ir juodais tonais galima laikyti viena iš mėgstamų Z. Vogėlienės kūrybos temų. Parodai parinkusi tik vieną iš variacijų – baltąją, dailininkė tarsi teigia, jog gyvenime triumfuoja šviesusis, optimistinis pradas. Valiūkišku optimizmu žavi ir vienas paskutiniųjų gobelenų ciklas, išaustas pagal fantazija ir vaikišku nerūpestingumu dvelkiančius anūko Arimanto piešinius. Vis dėlto antroji – tamsioji pasaulio pusė iki šiol egzistuoja dailininkės kūryboje ir tarsi perspėja apie nelaimės grėsmę, tykančią čia pat, greta mūsų.

Dvi kūrėjos grumiasi Zinos viduje. Viena – kruopšti ir pedantiška tekstilininkė, sugebanti preciziškai ir nenuilstamai austi. Kita – impulsyvi, nerimstanti eksperimentatorė, ieškanti vis naujų neatrastų kelių. „Idėjų daug, tik nėra kada jų įkūnyti, – nuolat kartoja ji. – Gal be reikalo audžiu. Jei tapytum ar kuo kitu užsiimtum, gal ir reikšmingesnių kūrinių sukurtum.“ Dailininkė nesižvalgo atgal. Nenorėtų pratęsti ankstesnių kūrybos etapų. Gyvenime viskas greitai bėga, keičiasi, praeina, nėra kada gręžiotis į praeitį ir kartotis kūryboje, mano ji.

 

Z. Vogėlienės kūryba reikšminga ne tik dėl anksčiau kurtų populiariųjų gobelenų, bet ir dėl įviariapusį mąstymą atspindinčių instaliacijų gausos. Dailininkė pirmoji iš lietuvių tekstilininkų pradėjo austi smulkiąją tekstilę ir konstruoti instaliacijas iš nemeniškų medžiagų. Abi šias sritis jungia gilus žmogiškumas, taurus turinys, teikiantis peno žiūrovams, o kūriniams – išliekamąją vertę.

 

Lijana Šatavičiūtė