​APIE GRYNUOSIUS IR NEGRYNUOSIUS MENUS Zinaidos Vogėlienės paroda „2 viename“ Nekalbėsiu apie vaizdo poetiką iliustratyviąja turinio prasme (šiuo atžvilgiu „realizmas“ ir „abstrakcija“ vienas nuo kito niekuo nesiskiria), nes atspindėti nuotaikas, kurti gražius vaizdinius moka kiekvienas vaikas, neišėjęs visai jokių mokslų. Tekstilė šiame kontekste gali būti įdomi dviem aspektais – dėl taikomojo ir dėl technologinio savo pobūdžio. Tai tam tikras kūrinio gamybos, netgi „proletarinis“ lygmuo, nes reikia sukurti daugiau ar mažiau funkcionalų (net jei funkcionalumas suprantamas kaip nefunkcionali puošybinė funkcija) produktą, kuriuo naudosis kiti, be to, numatyti technologinį gamybos procesą. Taigi, taikomiesiems menams vis dar svarbi „darbo“, net ne „amato“, sąvoka. O tai visai kas kita nei „grynojo meno“ retorika, spekuliavimas vizijomis, kai darbo ir amato samprata mistifikuojama, o iš tikrųjų iškraipoma, sukarikatūrinama, todėl daug ką įstumia net į desperaciją, į alkoholizmą. Taikomieji menai, pretenduojantys į „grynuosius“ (taigi ir į „šiuolaikinius“), dažniausiai atrodo, tiesą sakant, banalokai. Ne todėl, kad jų klasė yra žemesnė, o todėl, kad pati sąvoka „grynieji menai“ yra pramanas. Kai taikomieji menai, užuot atlikę tiesioginę savo funkciją, bando prisitaikyti prie tuščiavidurės sąvokos, atitikti kažkokį grynumo etaloną, prasimanytą ir primestą kriterijų, jie patys nuo to akivaizdžiai nukenčia. Todėl ir Zinaidos Vogėlienės gobelenų „turinys“, jos mokėjimas „atspindėti nuotaikas“ manęs, tiesą sakant, beveik nedomina. Tas naratyvinis (abstraktus arba ne) lygmuo mažai kuo išsiskiria iš dominuojančių romantizuotų estetinių vizijų. Pripažįstu: Vogėlienės kompozicijos tikrai romantizuotos, gražios, subtilios, tapybiškos... Kur kas įdomiau kalbėti apie tekstilės kaip tam tikro technologinio proceso konceptualų lygmenį, susijusį su logikos pradu, su fiziniu darbu, su amatu tiesiogine šio žodžio prasme. Tekstilė, vitražas, keramika, dizainas, plakato menas, tam tikru atžvilgiu net ir freska – meno rūšys, nustumtos į periferiją iškart, kai tik nunyko valstybiniai propagandiniai sovietmečio užsakymai. Bet jos iš tikrųjų gali būti nepaprastai įdomios, žinoma, jei, užuot bandžiusios dirbtinai prisigretinti prie „grynųjų“, „šiuolaikinių menų“ ar kokių nors kitokių mistinių sąvokų, išlaiko grynąją taikomąją savo funkciją, t. y. prisitaiko prie naujos konjunktūros, naujų užsakovų, prie ideologinės sistemos, lemiančios ir puošybinės funkcijos sampratą. Būtent apčiuopiamo produkto, skirto konkrečiam kontekstui, gamyba, kapitalistiškiausia šio žodžio prame, yra patraukliausia tokių menų pusė. Taikomųjų menų stiprybė susijusi su tuo, kad jie, dažniausiai funkcionuodami tam tikrame ideologiniame, estetiniame, istoriniame kontekste, būdami tarsi totaliai konformistiniai, paradoksaliai virsta to konteksto replikomis. Taikomajam menui, atsidūrusiam konkrečiame kontekste, nereikia papildomai simuliuoti socialumo, bandyti dirbtinai integruotis ar užvaldyti socialinę aplinką, kaip to desperatiškai siekia „šiuolaikiniai menai“. Keista, tačiau būtent taikomasis sovietmečio menas, ypač kūriniai, įaugę į tam tikrą architektūrinį interjero, peizažo audinį, šiandien atrodo labiausiai kontekstualūs ir konceptualūs, nes yra glaudžiai susiję su socialiniu laikmečio užsakymu. Laikas konceptualizuoja šį ryšį ir patį užsakymą. Grynieji menai, žinoma, lygiai taip pat susiję su laikmečiu ir socialiniu užsakymu, tačiau juose daugiau mistifikacijų, paprasčiau tariant, drumsto vandens. O taikomojo meno prasmės dažniausiai daugiau ar mažiau adekvačios jų funkcijoms, nes tai susiję su konkrečiu technologiniu procesu ir tam tikromis jo inovacijomis, net jei dangstomasi ezoterine retorika, būdinga „gryniesiems“ menams. Ne veltui ypač „konceptualizuotos“ klasikinio modernaus meno rūšys (tiek fluxus, tiek minimalizmas) visada glaudžiai susijusios su taikomosiomis funkcijomis – dizainu, taikomąja grafika, interjero ir eksterjero (taigi, tam tikru atžvilgiu privačios ir viešosios erdvės) įprasminimu, neretai perprogramavimu. Netgi Stanislovo Kuzmos, kuriam Vogėlienė savo parodoje skyrė fotografijų ciklą „Nykstantis Užupio koloritas“, tiek „taikomąją“ (taip pat sakralinę), tiek „grynąją“ skulptūrą galime laikyti ir grynojo meno pavyzdžiais, ir išgrynintu dizainu, kuriam pagrįsti nereikia jokios grynojo meno retorikos. Žinoma, reikėtų atsižvelgti į vidinį tekstilės kontekstą ir į tai, kad Vogėlienė garsėja novatoriškais technologiniais eksperimentais. Tekstilės darbams ji naudoja daigintus augalus, džiovintas muses, vorus, žiedlapius, įvairias technikas. Šalia tekstilės kūrinių eksponuoja fotografijas ir t. t. Parodoje „Titanike“ dominavo meniniai-poetiniai tekstilininkės kūriniai, tarsi būtų bandoma prilygti gryniesiems menams. Laimei, tas noras vis tiek nesunaikina taikomojo lygmens. Tekstilės technika, audimo technologija sukuria pozityvų filtrą, gelbstintį nuo „grynojo meno“ mistikos. Be to, juk kiekvienas apie parodą sprendžia pagal save, man galbūt norėtųsi daugiau „taikomojo meno“, rūpėtų perprasti socialinio užsakymo logiką, o kitiems atvirkščiai – kuo daugiau „grynojo meno“ ir „tikrojo grožio“... Zinaidos Vogėlienės paroda šiuo atžvilgiu kuo puikiausiai išlaiko pusiausvyrą. Kęstutis ŠapokaKultūros barai 2014 · 10